„Vilnelės“ kultūros centras – netradicinis bendrabutis studentėms

2005 m. birželis. LUX. Tekstas: Lina Gervytė

Tai dar viena alternatyva Vilniuje įprastam studenčių bendrabučiui arba išsinuomotam kambarėliui pas tetulytę...

Kai atėjau į šiuos namus, mane sutiko viena iš bendrabučio atsakingųjų prancūzė Izabele. Kelios merginos ruošėsi kažkur išbėgti, dar namuose girdėjosi balsai – kažkas vakarieniavo, kažkas ruošės įvairioms grupelėms, kurios šiame centre susirenka beveik kiekvieną vakarą. Bet šį kartą mums buvo įdomiau sužinoti kaip gi patekti čia gyventi, ir kas laukia studentės čia.

Pirmasis susitikimas.

Svarbu, kad sutaptų šių namų idėja su gyventojų idėjomis.

Valgymas kartu – labai svarbu, kad nebūtume vieni!

Visus tris kartus per dieną merginos stengiasi valgyti kartu. Tai taip pat susitikimų ir pasidalinimų laikas. Bendrabučio aptarnaujantis personalas rūpinasi valgio gaminimu, skalbia, lygina, bei tvarko namus. Bendrabučio gyventojos mane nuramino sakydamos, kad jos nepamiršta visų buitinių darbų, nes pagal galimybes šiek tiek prisideda – tiesiog dabar visas laikas gali būti skiriamas studijoms.

Dažnai gaminamas ir kitų šalių maistas, organizuojami susipažinimo su kitomis kultūromis vakarai.

Kas gyvena bendrabutyje?

Lietuvės merginos studentės, bei užsienietės, atvažiuojančios į Lietuvą pagal mainų programas ir žmonės dirbantys su „Vilnelės“ kultūros centro programomis.

Kiek kainuoja?

Tikslios sumos bendrabučio administratorė Asta nepasakė. Tai priklauso nuo situacijos šeimoje ir nuo kiekvieno žmogaus galimybių. Nereikia pamiršti, kad į kainą įeina ir maitinimas ir skalbimas bei visi kiti patogumai, kurie palengvina buitį.

Kam merginos įsipareigoja?

Puoselėti kultūringą ir jaukią šeimos aplinką, kuria siūlo šie namai.

Norinčios gali dalyvauti platesnėje centro veikloje: paskaitose, seminaruose ar socialinėje veikloje su seneliais, ligoniais ar vaikais.

Į namus pageidautina grįžti iki 10 val. žiemos metu. Bet visada yra laisvė. Tik svarbu galvoti apie kitas gyventojas ir jų poilsį. Arba tiesiog, labai natūralu, kad vėlai negrįžtant namo – kaimynės ar kambario draugės nerimauja.

Kiek metų galima gyventi čia?

Tai priklauso nuo motyvacijos ir susitarimo. Kai svečiavausi namuose, sutikau Aušrą, kuri čia jau gyvena ketverius metus.

Šį centrą žinau nuo jo veiklos pradžios. Mane čia labiausiai patraukė namų dvasia ir galimybė duoti kažką kitiems žmonėms, galimybė tobulėti. Pritapti čia labai lengva, nes visi gerai nusiteikę ir atviri. Čia jie suranda tai, ką prarado palikdami namus ir išvykdami studijuoti.

„Opus Dei“ (Dievo Darbas)

Norint gyventi šiame bendrabutyje, nebūtina būti „pavyzdingu kataliku“ nei tikinčiu, tačiau namų gyvenime yra remiamasi krikščioniškomis vertybėmis. Norintiems yra galimybė gauti teologinių žinių bei asmeninės dvasinės paramos. Šis darbas patikėtas „Opus Dei“ – Katalikų Bažnyčios asmeninei prelatūrai, kuri padeda suvokti, jog kasdieniai rūpesčiai, iš kurių susideda gyvenimas, yra šventumo kelias.

Ar yra galimybė užsidaryti kambario duris ir pasikabinti lapelį „Šiandien manęs nėra“?

Žinoma, kad yra sunkių dienų, kai norisi būti vieniems, bet gal ne visada yra geriausia išeitis užsidaryti. Kambariuose gyvenama po vieną arba po dvi ar net po tris, bet asmeninės erdvės yra – skaitykla, pianino kambarys, svetainė. Arba galiausiai – jei labai norisi išsivirti košės, taip kaip „benderyje“ ir ją valgyti iš viso puodo – prašom. Improvizacijai vietos užtenka!

Ką tik į Vilnių atvažiavę jaunuokiai ieško ne tik gyvenamosios vietos, bet ir draugų bei veiklos, ir pirmiausia – studijųoms tinkamos aplinkos. O visa tai ir yra „Vilnelės“ kultūros centro tikslas.

 top

„Vilnelės“ kultūros centras ir studenčių namai

2005 m. gegužės 20 d. XXI Amžius. Tekstas: Izabelė GAULLIER
 
Abiturientų laukia pilni naujovių pirmieji studijų metai. Daugeliui tenka įsikurti nepažįstamame mieste, pradėti savarankišką gyvenimą toli nuo šeimos, priprasti prie naujos mokymosi tvarkos, dėstytojų.

„Vilnelės“ studenčių namai – alternatyva tiems, kurie nepasirinko bendrabučio ar gyvenimo atskirame bute. Šiuose namuose gali gyventi 20 merginų.

Giedrė prisimena metus „Vilnelės“ studenčių namuose. Jos žodžiais tariant, tai idealus perėjimas po vidurinės mokyklos į savarankišką gyvenimą. „Pirmiausia, pagalvojus apie laiką, praleistą „Vilnelės“ studenčių namuose, atmintyje iškyla ta labai neįprasta aplinka, ramybė, kurios be galo stinga šiame vis labiau skubančiame pasaulyje. Ramybė, neatsiejama nuo tylos ir susikaupimo minučių, bet išsiliejanti džiaugmo, nuoširdžios bendrystės upeliais.“  

„Čia kaip namie!“

Čia kaip namie, kur kiekvienas laukiamas, maloniai sutinkamas, kur net, atrodo, nereikšmingos smulkmenos yra svarbios: gėlių puokštė ant stalo, kitų šypsenos grįžus iš universiteto ar padrąsinimas prieš egzaminą. Apie tai pasakoja Giedrė: „Vos čia įžengus, sužavi jaukus interjeras – pasijunti lyg namie. Kiekviena daiktelis turi savo vietą, viskas puikai dera ir sukuria harmoniją. Visa tai, ilgiau pagyvenus šiuose namuose, pripildo harmonijos ir vidinį pasaulį.“

Studenčių namų patogumais gali naudotis ne tik gyventojos, bet ir jų draugės bei pažįstamos. Bet kas gali užeiti į skaityklą, svetainę, muzikos salę. Tyla skaitykloje labai padeda sukurti studijų aplinką.

„Čia sukurtos visos sąlygos gerai mokytis,“ – sako Aušra. Jai pritarė Giedrė: „Atsitiktinai žurnale perskaitytas skelbimas, kveičiantis čia gyventi, man tapo puikia naujo gyvenimo pradžia. Tada buvau ką tik baigusi vidurinę mokyklą. Praleidusi „Vilnelės“ studenčių namuose vienerius mokslo metus galiu tvirtinti: tai nuostabi vieta visapusiškam tobulėjimui, ryšio su Dievu gilinimui, prasmingam mokymuisi ir laisvalaikiui.“

Kiekviena gyventoja turi savo pareigas. Visos rūpinasi namų švara, tvarka, kartais ruošia šventes, vakarones.

Įvairūs renginiai

„Vilnelės“ studenčių namuose organizuojama įvairi socialinė, kultūrinė, meninė bei sportinė veikla.

Didelio susidomėjimo sulaukė susitikimai ir pokalbiai su rašytojais, kultūros ir visuomenės veikėjais. Rašytoja Vanda Juknaitė papasakojo apie savo knygą „Išsiduosi. Balsu“, paremtą jos pačios patirtimi. Pagrindiniai esė herojai – artimųjų atstumti ir nelaimingi gatvės vaikai.  Rašytoja kalbėjo apie vertybes atskleidžiančias jos kūryboje, skatino gerbti kitų žmonių orumą, kad visuomenėje būtų daugiau meilės ir žmogiškumo. Rašytojas, publicistas Viktoras Alekna kalbėjo apie Salomėją Nėrį, jos gyvenimą ir kūrybą. Klausytojams didelį įspūdį paliko Viktoro Aleknos gyvenimo pavyzdys, jo stiprybė, pasiaukojimas savo darbui, atkaklus užsibrėžto tikslo siekimas.

Tarptautinės vakarienės – proga smagai praleisti laiką, susipažinti su kitomis kultūromis ir paragauti įvairių šalių patiekalų. Kalbų klubuose galima praplėsti akiratį, išsakyti savo nuomonę aktualiomis temomis.

Visus metus studentės ir moksleivės kviečiamos dalyvauti socialinėje veikloje, aplankyti ligonius, senelius ar vaikus.

Šiais mokslo metais vyksta lyderystės įgūdžių ugdymo seminaras, skatinantis pažinti gėrį, jį mylėti ir daryti gera savo aplinkoje: šeimoje, mokykloje ar universitete, mieste.  

Norinčios gali dalyvauti rekolekcijose, gauti teologinių žinių ir paramą savo krikščioniškam gyvenimui. Šie renginiai patikėti „Opus Dei“ („Dievo Darbas“), asmeninei katalikų Bažnyčios prelatūrai.

Daugiau draugų

Studenčių namuose užsimezga draugystės. „Čia tave visada pasitiks šilti, rūpestingi, nuoširdūs žmonės – visi tokie skirtingi, kiekvienas pasiruošęs su tavimi pasidalinti savo sielos lobiais, būti su tavimi, kai tau to labiausia reikia.“

Bendrabučio direktorė, kurią visi šiltai vadina Gabija, džiaugiasi šeimos aplinka ir užsimezgančiais ryšiais: „Daugelis buvusiųjų mus aplanko!“

Aušra baigė vadybos magistrantūros studijas ir dabar dirba aukštojo mokslo institucijoje. Metai praleisti „Vilnelės“ kultūros centre, jai buvo proga tobulėti, suvokti asmenybės ir krikščioniškojo ugdymo svarbą. „Džiaugiuosi turėdama šį lobį, nes jis atveria gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo duris, skatindamas namuose bei išėjus iš jų tuo dalintis su šalia esančiais bičiuliais, artimaisiais, kolegomis ar tiesiog su gatvėje sutiktais žmonėmis.“

Liucija, prieš išsikraustydama taip atsisveikino: „Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę gyventi ir susipažinti su Jumis. Juk yra sakoma: „Dievo keliai nežinomi“. Taigi – turim išsiskirti, bet juk nevisam laikui. Dar susitiksim! Iki pasimatymo! Pasilgsiu Jūsų visų!“ Ir taip ir įvyko.  Ji aplanko studenčių namus, toliau bendrauja su kitomis, dalyvauja „Vilnelės“ kultūros centro renginiuose.

top